Vakar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė labai svarbų sprendimą, kurio esmė, jog asmuo dėl internete paskelbtos informacijos, kuri pažeidžia jo teises (pvz. garbę, orumą, intelektinę nuosavybę), į teismą gali kreiptis bet kurioje ES šalyje, kur tokia informacija prieinama (realiai, visur, kur prieinama svetainė su tokia informacija).
Jei internete yra padaroma žala paskelbiant garbę ir orumą pažeidžiantį turinį, nukentėjęs asmuo gali kreiptis į bet kurios ES valstybės teismą ir prašyti žalos atlyginimo, jei toje valstybėje šis turinys yra prieinamas, net jeigu tokios valstybės teismai ir neturi kompetencijos konstatuoti paties pažeidimo, t.y., vertinti paskelbtos informacijos teisėtumo. Asmuo, kuris mano, kad jo teises pažeidžia neteisėtas turinys internete, gali kreiptis į kompetentingą teismą dėl pažeidimo konstatavimo ir sprendimo pašalinti informaciją (tai gali būti valstybės, kurioje įsisteigęs informacijos rengėjas arba valstybės, kuri labiausiai susijusi su nukentėjusio interesų centru, teismas). Tačiau dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis iš esmės į bet kurią ES valstybę ar net į visas 27 ES valstybes, kuriose šis turinys yra prieinamas. Šiuo požiūriu net nėra reikalaujama, kad ši svetainė būtų kaip nors specialiai ar papildomai į tokią valstybę nukreipta (pakanka vien prieinamumo fakto).
Toks aiškinimas gali lemti, kad internetiniam verslui gali grėsti bylinėjimosi rizika net ne vienoje, o kelių ar keliolikos ES valstybių teismuose, neatsižvelgiant į žalą padariusio ar nukentėjusio asmens gyvenamąsias vietas / buveines. Visgi, tokia situacija negali lemti dvigubo ar keleriopo nuostolių atlyginimo.
Teismų jurisdikcijos klausimais internete vieningos praktikos nėra, kadangi čia reikia suderinti skirtingas vertybes – žmogaus teisių apsaugą (pvz., garbės ir orumo apsaugos gynėjų požiūriu paranku turėti galimybę kreiptis į bet kurį teismą, kur tik svetainė prieinama) ir internetinio verslo apsaugą (verslo teisėtų lūkesčių požiūriu ginčus būtina apriboti tik verslo įsisteigimo vietos teismuose). Europos teismo jurisprudencijoje keliamas pakankamo ryšio reikalavimas, reiškiantis, kad turėtų būti išvengta galimybės, kad atsakovui bus iškelta byla valstybės narės teisme, kurios jis pagrįstai negalėjo numatyti, o tai ypač svarbu sprendžiant ginčus dėl veiklos internete.
Visgi, aptariamas sprendimas aiškiai išskiria du faktorius, kurie lemia kompetentingą teismą ES teisės požiūriu: žalą sukėlusio įvykio vieta ir žalos atsiradimo vieta. Šios vietos ir valstybės gali skirtis.
Šia prasme sprendimas iš dalies pakartoja kai kuriuos principus, kuriuos Europos Teisingumo teismas yra įtvirtinęs ankstesnėse bylose – nukentėjusysis turi dvi opcijas:
- jeigu nukentėjęs asmuo kreipiasi į vienos valstybės teismą (pvz., svetainės valdytojo valstybės teismą) ir reikalauja nutraukti neteisėtus veiksmus, pašalinti turinį, taip pat reikalauja visų nuostolių atlyginimo toje byloje. Tokiu atveju, papildomas kreipimasis į kitų valstybių teismus dėl nuostolių sukeltų neteisėto turinio būtent tose valstybėse atlyginimo galėtų reikšti keleriopus nuotolius už tą patį pažeidimą, o tai nesuderinama su generalinio delikto doktrina.
- jeigu nukentėjęs asmuo kreipiasi į vienos valstybės teismą (pvz., svetainės valdytojo valstybės teismą) ir reikalauja nutraukti neteisėtus veiksmus, pašalinti turinį, o nuostolių atlyginimo reikalauja atskirai kiekvienos valstybės, kurioje toks turinys prieinamas, teismuose, žalos aplyginimui būtų taikomas vadinamasis Mozaikos principas. Šis principas reiškia, kad kiekvienos valstybės teismai turėtų vertinti tik tą žalos dalį, kuri sukelta toje konkrečioje valstybėje.
Vieno požiūrio į visą neteisėtą turinį internete gali ir nebūti. Pasigirsta nuomonių, kad skirtingas situacijas reikia vertinti skirtingai – t.y., vienokias jurisdikcijos taisykles taikyti elektroniniam turiniui, kuris pažeidžia garbę ir orumą, kitokias – turiniui, kuris pažeidžia prekių ženklus, autorių teises, kt.
