Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plačiau pravėrė duris arbitražui

01.10.2018 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plačiau pravėrė duris arbitražui

Komentaro autorius – Tadas Varapnickas, advokatų kontoros TGS Baltic teisininkas.

Kasmet pagrindinėje Lietuvos arbitražo institucijoje – Vilniaus komercinio arbitražo teisme – pradedama nuo 20 iki 30 naujų bylų. Tai, žinoma, nėra didelis skaičius, tačiau bent jau verslo ginčuose arbitražas Lietuvoje rado savo vartotoją. Ir nors Lietuva yra giriama dėl ypač palankios arbitražui teismų praktikos, vis dėlto dar pasitaiko atvejų, kuomet toks palankumas parodomas tik paskutinės instancijos teisme. Tokia situacija bei jos sukeltos pasekmės toliau trumpai ir aptariamos.

Lietuvos teismams šiemet teko atsakyti į klausimą, ar gali arbitražu būti sprendžiami ginčai tarp advokatų ir jų klientų. Jei Lietuvos apeliacinis teismas kategoriškai nurodė, kad tokia galimybė neįmanoma tiek dėl specifinio Advokatūros įstatymo reglamentavimo, tiek ir dėl to, kad esą arbitraže neužtikrinamos fundamentalios procesinės teisės, tai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) padarė kardinaliai priešingą išvadą.

2018 m. rugsėjo 21 d. priimtoje nutartyje LAT nurodė, jog Advokatūros įstatymas tikrai nedraudžia advokatams ir jų klientams susitarti dėl ginčų sprendimo arbitraže, o taip pat buvo patvirtinta ir tai, kad arbitraže procesinės teisės nėra pažeidžiamos. Tiesa, LAT vis tik vieną išimtį dėl tokio ginčų sprendimo padarė – advokatai su savo klientais vartotojais, t. y., ne verslo klientais, gali susitarti dėl ginčo sprendimo arbitraže tik po to, kai kyla ginčas, o išankstinis susitarimas nėra galiojantis.

Tokia LAT pozicija dar plačiau atveria duris arbitražui Lietuvoje. Jei didžiausiuose pasaulio verslo centruose – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Singapūre ir kitur – jau seniai nebekyla klausimų dėl teisės rinktis arbitražą, Lietuvoje, deja, kartas nuo karto vis dar tenka įrodinėti, kad arbitražas nėra žvėris, bet yra tolygus teismui ginčo sprendimo būdas. Iš tiesų, jau kurį laiką Lietuva siekia save pozicionuoti kaip pro-arbitražinę valstybę ir pritraukti kuo daugiau užsienio verslo subjektų rinktis Lietuvą kaip savo ginčo sprendimo vietą. Tad teismų praktikos palankumas net ir tokioje srityje kaip advokatų-klientų ginčai kelia pasitikėjimą Lietuvos teisine sistema ir skatina įvertinti Lietuvos pasirinkimo galimybes.

Toks LAT išaiškinimas svarbus ir pačioms verslo bei advokatų bendruomenėms Lietuvoje. Kaip ir kiekvienas apribojimas, taip ir apribojimas pasirinkti ginčo sprendėją varžo šalių teises ir neleidžia joms pačioms nuspręsti dėl tinkamiausio elgesio modelio. Advokatų ir klientų ginčai nėra malonūs nei vienai, nei kitai pusei (jei apskritai ginčas gali būti malonus). Advokatams ginčai su klientais kelia didžiulę reputacinę riziką ir gali atbaidyti potencialius naujus klientus. Verslo subjektai taip pat nėra suinteresuoti visiems skelbti apie savo konfliktus. Tuo tarpu arbitražas būtent ir užtikrina proceso konfidencialumą – skirtingai nei teismas, arbitražas nėra viešas procesas, o Lietuvoje šis principas ypač pabrėžiamas.

Taigi, jei LAT būtų sekęs Apeliacinio teismo pėdomis bei neleidęs arbitražu spręsti advokatų ir jų klientų ginčų, tokie konfliktai būtų neišvengiamai keliavę į teismą. Žinia, teismų darbas yra ne tik viešas, bet ir gana ilgas, kadangi priimtas teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas. Tuo tarpu dabar, pasirinkdami teisinių paslaugų teikėjus, klientai galės įsivertinti, kas jiems svarbiau – arbitražo greitis ir konfidencialumas ar viešumas ir galimybė peržiūrėti sprendimą apeliacine tvarka. Kelias rinktis nebėra užkirstas.

O visgi, ką rinktis? Nors atsakymas priklauso nuo daugelio veiksnių, galima drąsiai teigti, jog arbitražas turi daugiau privalumų nei trūkumų. Be jau minėtų greičio ir konfidencialumo, dažnai išskiriama ir tai, kad arbitražas, neturėdamas instancinės sistemos, neretai yra pigesnis už teismo procesą. Be to, arbitraže būtent pačios šalys pasirenka asmenis ir nebūtinai teisininkus, kurie spręs jų ginčą. Tokios galimybės teisme nėra – ginčą sprendžia valstybės paskirtas, nebūtinai tą konkrečią sritį išmanantis teisininkas. Žinoma, tai, jog sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, gali gąsdinti. Tačiau, kai pačios šalys yra visapusės proceso šeimininkės, tokia baimė nėra pagrįsta.